BLOGas.lt
Pigūs skrydžiai
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vidurnakčio saulė 1 skyrius, 23 dalis

2010-07-23 parašė paulinap

Dabar Alisa žvelgė į mane. Abu supratome, ką ji išvydo ir likome nustebę.

“Tu išvyksti?”- ji sušnabždėjo.

Likę spoksojo į mane.

“Argi?”- sušnypščiau pro dantis.

Tada, kai mano ryžtas susvyravo, kitas pasirinkimas nukreipė mano ateitį tamsesne kryptimi. Bela Svon negyva. Tamsiai raudonai nuo šviežio kraujo švytinčios mano akys. Laikas, kurį pralauktume pasislėpę iki būtų saugu išlysti ir pradėti viską iš naujo…

Paveikslas tapo konkretesnis. Pirmąkart išvydau vado Svono namus, Belą mažoje virtuvėje su geltonomis spintelėmis ir jos nugarą, atsuktą į mane, sėlinantį iš šešėlių…. Leidžiu kvapui mane užvaldyti…

“Baik”- sudejuoju, negalėdamas daugiau ištverti.

“Atsiprašau”- sušnabžda Alisa, žvelgdama išplėstomis akimis.

Pabaisa džiūgauja.

Alisos  vizija vėl pasikeičia. Tuščias gretkelis naktį, medžiai švystelintys šonuose padengti sniegu, lekiant beveik 200km/h greičiu.

“Pasiilgsiu tavęs. Nesvarbu, kiek laiko tavęs nebus.” - ištaria.

Emetas ir Rozali pasikeičia susirūpinusiais žvilgsniais.

Buvome beveik prie įsukimo link namų.

“Išleisk mus čia.”- nurodė Alisa.- “Turėtum pasakyti Karlailui pats.”

Linktelėjau. Mašinos padangos sucypė staigiai stabdant.

Emetas, Rozali ir Džasperas išlipo tylėdami. Jie privers Alisą paaiškinti, kai manęs nebus. Alisa palietė mano petį.

“Tu pasielgsi teisingai.”- sumurmėjo. - ” Ji vienintelė Čarlio Svono giminė. Tai nužudytų ir jį.”

“Taip”- atsakiau, sutikdamas tik su paskutine dalimi.

Ji prisidėjo prie kitų, surauktais iš nerimo antakiais. Jie dingo iš akiračio man net nespėjus apsukti mašinos.

Padidinau greitį, grįždamas atgal į miestelį. Žinojau, kad Alisos vizijos žaibiškai keisis iš juodų į baltas, blykčiodamos kaip šviesos diskotekoje. Įvažiuodamas į Forksą 90km/h greičiu, nebuvau įsitikinęs kur vykstu. Atsisveikinti su tėvu? Ar tapti monstru slypinčiu manyje? Kelias tirpo po mano ratais.

Pirmo skyriaus pabaiga.

Rodyk draugams

New begining

2010-07-22 parašė paulinap

atsizvelgdama i jusu prasymus, griztu prie darbo, t.y. toliau versiu s.meyer paskutine Saulelydzio sagos knyga “Vidurnakcio saule” , kuri taip ir nebuvo isleista, nes autore nebaige jos rasyti ( remiantis oficialiame tinklalapyje paskelbta informacija)
As vel cia.Laukite nauju daliu.
p.s iki siol isverstos dalys nebus platinamos el. pastu

Rodyk draugams

Vidurnakčio saulė 1 skyrius, 22 dalis

2009-07-06 parašė paulinap

Bet juk visada yra kitas pasirinkimas. Turi būti .

Nustojau kvėpuoti ir sutelkiau mintis įsivaizduodamas Karlailo veidą. Atsisukau atgal į ponią Koup. Girdėjau ją mintyse stebintis mano veido pokyčiu. Ji atšlijo, bet neištarė nieko parodančio jos išgąstį .

Sukaupiau visas jėgas, kad pavyktų nutaisyti tokį pat minkštą balsą. Mano plaučiuose liko oro porai paskutinių sakinių.

„Nesvarbu. Suprantu, kad tai neįmanoma. Dėkoju už pagalbą.“

Apsisukau ir išskubėjau iš patalpos, stengdamasis nejausti vos už poros centimetrų esančios merginos kūno šilumos.

Nesustojau, kol nepasiekiau mašinos, judėdamas daug greičiau nei paprastas žmogus. Beveik visi jau buvo išsiskirstę, todėl galėjau nebijoti dėl liudininkų. Išgirdau vieną iš moksleivių, D.J. Garet besistebinčią manimi ir sau prieštaraujančią.

Iš kur Kalenas čia ? Lyg būtų atkeliavęs oru… Ir vėl aš per daug fantazuoju. Mama visada sako…

Kai įslydau į savo Volvo, visi jau buvo susirinkę. Bandžiau kontroliuoti savo kvėpavimą, bet vis vien gaudžiau orą lyg dusdamas.

„Edvardai ? “- neramiu balsu kreipėsi Alisa.

Papurčiau galvą.

„Kas, po velnių, tau atsitiko? “- pareikalavo atsakymo Emetas, suglumęs, kad Džasperas nenusiteikęs revanšui.

Vietoj atsakymo, apsukau automobilį. Privalėjau dingti iš ten prieš Belai Svan atsekant. Asmeninis demonas, medžiojantis mane… Paspaudžiau akseleratorių. Viršijau 40 km/h prieš pasiekdamas greitkelį. Prieš pirmą posūkį važiavau greičiau nei 70 km/h .

Nereikėjo atsisukti, kad sužinočiau jog Emetas, Rozali ir Džasperas spokso į Alisą. Ji gūžteli pečiais. Alisa negali matyti kas atsitiko, tik tai kas dar įvyks.

Rodyk draugams

Vidurnakčio saulė 1 skyrius, 21 dalis

2009-05-11 parašė paulinap

NAUJA DALIS LAUKIA JŪSŲ DĖMESIO :)

Už manęs atsivėrė durys, bet, kad ir kas ten buvo, negalvojo apie mane. Taigi ignoravau įėjusį ir susitelkiau ties ponia Koup. Pasilenkiau dar arčiau, žvelgiau šiek tiek plačiau atmerkęs akis. Būtų geriau, jei jos būtų auksinės, o ne juodos. Juoda jų spalva baugina žmones.

„Prašau, ponia Koup?” Nutaisiau tokį meilų ir įtikinantį balsą, kokį tik galėjau - o jis gali būti labai įtikinantis.

„Nejaugi tikrai nėra kokio kito dalyko, į kurį galėčiau pasikeisti? Aš tikras, kad kur nors turi būti laisva vieta? Biologija šeštą pamoką negali būti vienintelis galimas pasirinkimas…”

Nusišypsojau, pernelyg neiššiepdamas dantų, kad jos neišgąsdinčiau. Mano veido bruožai sušvelnėjo.

Jos širdis pradėjo plakti stipriau. Per jaunas.- ji prisiminė.”Gerai, galbūt galėčiau pakalbėti apie tai su Bobu - turiu omeny, ponu Baneriu. Bus matyt.

Prireikė sekundės, kad viskas pasikeistų: atmosfera kambaryje, mano tikslas buvimo čia, priežastis, kodėl stovėjau palinkęs prie raudonplaukės moters. Viskas pasikeitė dėl vienos priežasties.

Sekundės prireikė Samantai Vels įbėgti ir išbėgti. Kartu į kambarį įskrido mane išblaškęs vėjo gūsis. Akimirksniu supratau, kodėl prieš tai įžengusi būtybė nesutrukdė manęs savo mintimis.

Atsisukau, nors ir taip žinojau, ką išvysiu. Atsirėmus į sieną palei duris stovėjo Bela Svan suspaudusi rankose vienintelį popieriaus lapą. Ji žvelgė dar labiau išplėtus akis nei įprastai, išvydusi mano nuožmų, nežmonišką žvilgsnį.

Jos kraujo kvapas prisotino kambarį. Mano gerklė liepsnojo.

Pabaisos veidas atsispindėjo jos akyse.

Susvyravau. Man net neprireiktų atsisukti, kad pagriebčiau ponią  Koup ir trenkčiau jos galvą į stalą taip, kad ji mirtų nespėjusi nieko pajusti. Dvi gyvybės, mažiau nei dvidešimt. Kompromisas.

Pabaisa tik ir telaukė kol tai padarysiu.

Rodyk draugams

Vidurnakčio saulė 1 skyrius, 20 dalis

2009-03-22 parašė paulinap

„Svarsčiau, gal
galėtumėt man padėti su tvarkaraščiu?“- paklausiau minkštu balsu, kurį naudoju
nenorėdamas išgąsdinti.

Girdėjau kaip jos
širdies plakimas patankėjo.

„Žinoma, Edvardai.
Kaip būtent?“Per jaunas, per jaunas, įtikinėjo
save. Iš tiesų ji klysta. Aš vyresnis už jos senelį. Bet remiantis mano
vairuotojo pažymėjimu, ji teisi.

„Mąsčiau, kad galbūt
galėtumėt mano biologijos pamokas pakeisti į mokslo? Fizikos, galbūt?“

„Ar nesutari su ponu
Baneriu, Edvardai?“

„Ne, tiesiog aš jau
mokiausi šį kursą…“

„Žinoma, toje
sustiprintoje mokykloje, kurią lankei Aliaskoje.“ Ji sučiaupė tvirtai lūpas
galvodama. Jie visi turėtų mokytis
koledže. Girdėjau mokytojus skundžiantis. Mokosi  idealiais pažymiais, niekada nedvejoja
atsakydami, niekada neklysta testuose- lyg žinotų būdą sukčiauti visuose
dalykuose. Ponas Verneris verčiau patikėtų, kad kas nors apgaudinėja, negu
pripažintų, kad mokinys gali būti už jį protingesnis. Garantuoju, kad jie
samdosi korepetitorius….

„Tiesą sakant,
Edvardai, fizikos grupė jau pilna. Ponas Baneris negali pakęsti, jei klasėje
yra daugiau nei dvidešimt penki mokiniai.“

„Aš nekelčiau
rūpesčių.“

Žinoma, kad ne. Tik ne tobulasis Kulenas.

„Žinau, Edvardai. Bet
ten tiesiog nėra pakankamai suolų…“

„Gal tada galėčiau
tiesiog neiti į biologiją. Galėčiau paskirti laisvą laiką savarankiškam
mokymuisi.“

„Praleisti biologiją?“Ji išsižiojo. Nesąmonė. Kas tokio sunkaus išklausyti
dalykus, kuriuos jau žinai? Problema ,tikrai, susijusi su ponu Baneriu. Galbūt
turėčiau pasikalbėti apie tai  su Bobu?

Tau neužteks kreditų baigti mokyklą.“

„Atsigriebsiu kitais
metais.“

„ Manau turėtum
pasikalbėti su tėvais apie tai. „

Rodyk draugams

Vidurnakčio saulė 1 skyrius, 19 dalis

2009-03-12 parašė paulinap

Jau buvau bemetanti šitą rašliavą,tačiau kelių gerbėjų dėka tęsiu darbą. :)

Iš vienos pusės labai
norėjau paklausti jos patarimo, bet tuo pat metu džiaugiausi, kad ji nežino kam
aš vos nepasiryžau. Ji net neįtarė kokias skerdynes aš planavau praeitą
valandą. Pajaučiau naują deginantį jausmą – gėdą. Nenorėjau, kad kas nors viską
sužinotų.

Jei man pavyktų
vengti Belos Svan, jei susilaikyčiau jos nenužudęs (net galvojant apie tai
pabaisa kankinosi ir griežė dantimis iš nusivylimo) niekam nebūtina to žinoti.
Man tereikia laikytis atokiau nuo jos kvapo…

Galiausiai, juk
nebuvo priežasties, dėl kurios negalėčiau pabandyti. Pasirinkti teisingai.
Pabandyti būti tuo, kuo Karlailas mane laiko.

Paskutinė valanda
mokykloje ėjo į pabaigą. Nusprendžiau pradėti vykdyti savo planą. Geriau negu
sėdėti čia, automobilių stovėjimo aikštelėje, kur ji gali praeiti ir sužlugdyti
mano pastangas. Dar kartą pajutau nepaaiškinamą neapykantą mergaitei. Nekenčiau
jos dėl nesąmoningos galios man, to, kad gali priversti mane tapti tuo, ko
nekenčiu.

Ėjau greitai- šiek
tiek greičiau nei turėčiau. Bet aplink (pakeliui į raštinę) nebuvo liudininkų.
Mano ir Belos Svan keliai neturėtų susikirsti. Vengsiu jos kaip maro.

Raštinėje buvo
tuščia, išskyrus sekretorę, kurios aš ir ieškojau.

Ji nepastebėjo mano
tylaus įėjimo.

„Ponia Koup ?“

Moteris dažytais
raudonais plaukais pakėlė ir išplėtė akis. Visada prigaunam juos netikėtai, dalykas,
kurio jie nesupranta, nesvarbu, kiek daug kartų matę nors vieną iš mūsų.

„Oi“,- aiktelėjo ji,
šiek tiek pasimetusi. Ranka palygino marškinėlių kraštą. Kvaila,-mąstė ji. Jis galėtų būti
mano sūnus. Per jaunas, kad galvočiau šitaip….

„Sveikas, Edvardai.
Kuo galėčiau padėti?“ Jos blakstienos suvirpėjo už storų akinių stiklų.

Nemalonu. Bet žinau,
koks žavingas galiu būti, kai noriu. Lengva, kai žinai kaip kiekvienas judesys,
balso tonas paveikia žmogų.

Palinkau į priekį,
žvelgdamas į jos mažų, rudų akių gilumą. Jos mintys jau skrajojo. Turėtų būti
lengva.

Rodyk draugams

Vidurnakčio saulė 1 skyrius, 18 dalis

2009-02-05 parašė paulinap

Pagaliau nauja dalis.Galiu jus pradžiuginti - iki skyriaus pabaigos liko visai nedaug. :)


Įjungiau CD, kuris
paprastai mane nuramindavo, tačiau šįkart jis nepadėjo. Ne, labiausiai
gelbstintis dalykas dabar buvo vėsus, drėgnas, grynas oras, srūvantis pro
atvirus automobilio langus. Dar vis atsiminiau, koks Belos Svan kraujo kvapas.
Nuostabiai švarus oras valė mane nuo tos infekcijos.

Vėl jaučiausi
normaliai. Galėjau mąstyti. Galėjau kovoti .Kovoti su tuo, kuo nenorėjau tapti.

Nebereikėjo nusigauti
į jos namus. Nebeprivalėjau jos žudyti. 
Akivaizdu, kad ir vėl buvau protinga, mąstanti būtybė ir galėjau
rinktis. Visada gali rinktis.

Klasėje šitaip
nesijaučiau, bet dabar aš toli nuo jos. Galbūt, man pavyktų būti labai
atsargiam, vengti jos ir mano gyvenimas nepasikeistų. Viskas vyko taip, kaip aš
ir norėjau, kad vyktų. Kodėl turėčiau leisti kažkokiam įkyriam padarui viską
sugadinti?

Neprivalau nuvilti
savo tėvo. Neprivalau būti mamos streso, nerimo…. skausmo priežastimi. Taip,
tai įskaudintų mano įmotę taip pat. O Esmė juk tokia švelni, rūpestinga ir
miela. Įskausdinti tokį žmogų kaip Esmė būtų neatleistina.

Kaip ironiška, kad
norėjau apsaugoti tą mergaitę nuo nereikšmingos, nepavojingos grėsmės keliamos
kandžių Džesikos Stenli minčių. Nebuvo žmogaus mažiau tinkamo ją saugoti, nei
aš . Jau greičiau jai reikia ko nors, kas ją apsaugotų nuo manęs.

Įdomu, kur Alisa?-
nusistebėjau. Nejaugi ji nematė manęs daugybe būdu žudančio Svano mergaitės?
Kodėl ji neatskubėjo padėti- sustabdyti manęs ar bent jau padėti sunaikinti
įkalčius? Nejaugi ji taip atsidėjo Džaspero stebėjimui, kad praleido daug
šiurpesnę galimybę. Ar aš stipresnis nei galvojau? Ar iš tikrųjų nebūčiau
padaręs mergaitei nieko blogo?

Ne. Pats žinau, kad
tai netiesa. Labai svarbu, kad Alisa stebėtų Džasperą ir tam ji skiria daug
jėgų.

Bandžiau rasti jos
vidinį balsą mažame pastate, kuriame vyksta anglų kalbos pamokos. Daug laiko
neprireikė, kad rasčiau jos gerai pažįstamą „balsą“. Buvau teisus. Visos jos
mintys buvo nukreiptos į Džasperą. Alisa kruopščiai tikrino kiekvieną
artimiausią jo sprendimą.  

 

Rodyk draugams

Vidurnakčio saulė 1 skyrius, 17 dalis

2009-01-26 parašė paulinap

Labai atsiprašau pastovių skaitytojų, kad taip ilgai nebuvo naujų dalių, bet aš grįžtu prie darbo taigi laukite mano naujų darbų. :)

Nevykęs buvo
argumentas, kad išgelbėdamas aštuoniolika žmonių šiame kambaryje, mažiau
jausiuos pabaisa, kai žudysiu nekaltą mergaitę. Galvodamas, kad nekenčiu jos,
žinojau, kad mano neapykanta buvo neteisinga. Supratau, kad iš tikrųjų
nekenčiau savęs. Ir nekęsčiau mūsų abiejų dar labiau, kai mergaitė būtų jau
nebegyva.
Taip ir praleidau valandą- svarstydamas, koks būtų geriausias būdas ją
nužudyti. Stengiausi išvengti fantazijų, kaip tai atrodytų. Vaizdas- gali
pernelyg mane paveikti : aš galiu pralaimėti mūšį prieš save patį ir tiesiog
pabaigti viską išžudydamas visus aplinkinius. Taigi mąsčiau tiktai apie strategiją,
ir nieko daugiau. Laikas ėjo.

Vieną kart, pamokai
einant į pabaigą, ji vogčiomis žvilgtelėjo į mane praskleidusi plaukų
užuolaidą. Jaučiau mane deginančią nepagrįstą neapykantą , sugavus jos žvilgsnį-
išvystant savo atspindį  išsigandusiose
akyse. Raudonis nudažė jos skruostus, jai nespėjus pasislėpti po plaukais- aš
buvau bepasiduodąs.

Ir tada nuskambėjo skambutis.
Išgelbėtas skambučio- kokia klišė. Abu išgelbėti. Ji- nuo mirties, o aš bent
trumpam atitolinau tapimą siaubingu padaru, kuriuo bjaurėjausi ir kurio
bijojau.

Man nepavyko išeiti
taip lėtai, kaip ketinau – išlėkiau kaip kulka. Jei tuo metu kas nors būtų į
mane žiūrėjęs, galbūt jam būtų  kilęs
įtarimas, kad judu ne taip, kaip normalus žmogus. Bet niekas nekreipė į mane
dėmesio. Visų žmonių mintys vis dar sukosi apie mergaitę, kuri buvo pasmerkta
mirti ne daugiau, nei už valandos.

Pasislėpiau mašinoje.
Man nepatiko galvoti,
kad turiu slėptis. Atrodo, kad aš bailys. Bet dabar tai buvo neginčijamas
faktas.
Man trūksta
disciplinos, kad dabar galėčiau sukiotis aplink žmones. Sukaupęs tiek daug
pastangų, nenorėdamas nužudyti vieno, neturėjau jėgų atsispirti kitiems.


 

Rodyk draugams

Vidurnakčio saulė 1 skyrius, 16 dalis

2009-01-13 parašė paulinap

Neapykanta ir susierzinimas. Nekantrumas. Nejaugi ši valanda niekada
nepraeis ?

O kai valanda pasibaigs…Tada ji išeis iš kabineto. Ar aš irgi darysiu
tą patį?

Galėčiau prisistatyti. Sveika, aš
Edvardas Kulenas. Gal palydyti tave į sekančią pamoką?

Ji sutiktų. Taip pasielgti būtų mandagu. Net jeigu ji jau bijo manęs,
taip man ir atrodo, ji elgtųsi kaip išauklėta ir eitų šalia manęs. Būtų nesunku
ją paklaidinti. Piršto formos atšaka miške, prasidedanti galiniame automobilių
stovėjimo aikštelės gale. Galėčiau sumeluoti jai, kad pamiršau knygą
mašinoje…

Ar kas nors pastebėtų, kad aš buvau paskutinis žmogus, kuris ją matė?
Kaip įprastai, lijo. Du tamsūs pavidalai apsigobę lietpalčiais, einantys
priešinga kryptimi neturėtų sužadinti kieno nors smalsumo arba manęs išduoti.

Išskyrus tai, kad šiandien ne aš vienas ja domėjausi – tik vienintelis
tokiais tikslais. Maikas Niutonas stebėjo kiekvieną jos judesį, kiekvieną
pasisukimą suole – ji jautėsi nepatogiai būdama taip arti manęs, taip  jaustųsi kiekvienas, svarsčiau aš prieš jos
kvapui sunaikinant manyje tą nuoširdų susirūpinimą. Maikas Niutonas tikrai
pastebėtų, jei iš klasės išeitume kartu.

Jei galiu ištverti valandą, galbūt galėčiau ir dvi?

Krūptelėjau nuo deginančio skausmo.

Ji grįš į tuščius namus. Policijos vadas Svanas dirba visą dieną.
Žinau  jų namą, taip kaip žinau kiekvieną
namą šitame mažame miestelyje. Namas apsuptas miško, jokių kaimynų netoliese.
Net jei ji suspėtų suklykti, o to aš neketinu leisti, nebūtų kam ją išgirsti.

Tai būtų atsakingas būdas išspręsti šią problemą. Išgyvenau septynis
dešimtmečius be žmogaus kraujo. Sulaikęs kvėpavimą galėčiau ištverti dvi
valandas. Ir tada, kai ji pagaliau liks viena ir nebebus rizikos, kad nukentės
dar kas nors, aš ją pričiupsiu. Ir
nereiks skubėti,
pritarė monstras mano galvoje.    

LAUKIU KOMENTARŲ

Rodyk draugams

Vidurnakčio saulė 1 skyrius, 15 dalis

2009-01-11 parašė paulinap

Problema buvo kvapas, siaubingai patrauklus jos kraujo kvapas. Jei tik
pavyktų jam atsispirti… jei tik dar vienas  gaivaus oro pliūpsnis padėtų  pravalyti mintis.

Bela Svan papurtė savo ilgus, vešlius 
rausvai raudonus plaukus.

Ar ji visai išprotėjo? Ji skatino pabaisą. Šaipėsi iš jos.

Deja vėjo, kuris nupūstų kvapą į kitą pusę  nuo manęs, nebuvo. Greitai viskas bus
prarasta.

Iš tikrųjų patalpoje nebuvo vėjo, galinčio padėti šioje situacijoje.
Bet aš juk galiu nekvėpuoti.

Nustojau traukti orą į plaučius. Akimirksniu man palengvėjo, bet tik iš
dalies. Vis dar atsiminiau tą kvapą, jo skonį ant savo liežuvio galo. Man
nepavyks visą laiką jam atsispirti. Bet galbūt ištversiu valandą. Vieną
valandą. Pakankamai laiko dingti iš pilno aukų 
kambario, aukų, kurios neprivalo tapti aukomis. Jeigu man pavyktų
iškentėti vieną valandą.

Nekvėpuodamas jaučiausi nejaukiai. Mano kūnui deguonis nėra būtinas,
bet nekvėpuoti buvo priešinga mano instinktams. Pavojaus akivaizdoj uosle
pasiklioviau labiau nei kitais pojūčiais. Uosle rėmiausi medžiodamas, ji pirma
perspėja mane apie galimą pavojų. Nedažnai sutikdavau ką, nors tokį pavojingą
kaip aš, bet mano savisaugos instinktas buvo toks pats stiprus kaip, bet kurio
paprasto žmogaus.

Nejauku, bet lengvai suvaldoma. Daug lengviau ištverti nei užuosti ją,
bet nesuleisti dantų į po jos plonyte, perregima oda pulsuojantį, šiltą……

Valandą! Tik vieną valandą! Privalau nustoti mąstyti apie kvapą,
skonį…

Mane ir tylią būtybę šalimais skyrė jos plaukai pasklidę ant stalo.
Negalėjau matyti jos veido, pabandyti suprasti jos mintis iš gilių, skaidrių  akių. Ar dėlto ji leido plaukams pasklisti
vėduokle ant stalo? Kad paslėptų savo akis nuo manęs? Iš baimės? Drovumo?
Norėdama apsaugoti savo paslaptis nuo manęs?

Mano ankstesnis susierzinimas dėl jos negirdimų minčių buvo menkas
palyginus su poreikiu jos nekęsti, kuris mane apėmė dabar. Nekenčiau šios
trapios jau nebe mergaitės, bet dar ir ne moters sėdinčios šalia manęs,
nekenčiu taip kaip tik galėjau. Užsidegęs, 
tvirtai laikiausi savo įsitikinimų, meilės šeimai, svajonių būti kuo
nors geresniu, nei iki šiol buvau. Nekęsti jos, nekęsti taip kaip ji mane
verčia- padėjo. Iš tiesų, susierzinimas, kurį jaučiau anksčiau buvo silpnas,
bet ir jis padėjo šiek tiek. Laikiausi įsitvėręs  bet kokių emocijų, sulaikančių mane nuo fantazijų koks būtų jos skonis…

Rodyk draugams